Skip to content
Viso rezultatų:
Rodyti visus rezultatus
Lt En
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
lt
En

2019 metai

Informacija atnaujinta 2021-02-18 08:31:25

Dėl Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo ir 2002 m. kovo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/21/EB dėl elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų reguliavimo bendrosios sistemos (Pagrindų direktyva) nuostatų išaiškinimo

LVAT 2019 m. sausio 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-3170-662/2019 nutarė kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu išaiškinti:

Ar 2002 m. kovo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/21/EB dėl elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų reguliavimo bendrosios sistemos (Pagrindų direktyva) 2 straipsnio m punktas turi būti aiškinamas taip, kad „elektroninių ryšių tinklų teikimas“ neapima tokios televizijos programų retransliavimo per tretiesiems asmenims priklausančius palydovinius tinklus veiklos, kokią vykdo pareiškėjas?

Ar 2002 m. kovo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/22/EB dėl universaliųjų paslaugų ir paslaugų gavėjų teisių, susijusių su elektroninių ryšių tinklais ir paslaugomis (Universaliųjų paslaugų direktyva), iš dalies pakeistos 2009 m. lapkričio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/136/EB, 31 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama kaip draudžianti valstybėms narėms nustatyti privalomojo programų siuntimo („must carry“) įpareigojimą (tretiesiems asmenims priklausančiais palydoviniais tinklais transliuoti televizijos programą ir suteikti prieigą prie šios transliacijos galutiniams paslaugos gavėjams) ūkio subjektams, kaip pareiškėjas, kurie (1) vykdo sąlyginės prieigos sistema apsaugotą televizijos transliaciją per tretiesiems asmenims priklausančius palydovinius tinklus, šiuo tikslu priimant tiesiogiai transliuojamų televizijos programų (kanalų) signalus, juos konvertuojant, koduojant bei siunčiant į dirbtinį Žemės palydovą, iš kurio šie signalai nenutrūkstamai transliuojami Žemės kryptimi, ir (2) siūlo klientams televizijos programų paketus, šiuo tikslu sąlyginės prieigos priemonėmis atlygintinai suteikdami prieigą prie minėtos apsaugotos televizijos transliacijos (jos dalies)?

Ar Direktyvos 2002/22, iš dalies pakeistos Direktyva 2009/136, 31 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad šios nuostatos taikymo prasme nelaikoma, jog didelė galutinių paslaugų gavėjų dalis elektroninių ryšių tinklus (nagrinėjamu atveju – palydovinį transliacijos tinklą) naudoja kaip pagrindinį šaltinį (priemonę) televizijos transliacijoms priimti, kai šiuos tinklus, kaip minėtą pagrindinį šaltinį (priemonę) naudoja tik apie 6 proc. visų galutinių paslaugų gavėjų (nagrinėjamu atveju – namų ūkių)?

Ar sprendžiant dėl Direktyvos 2002/22, iš dalies pakeistos Direktyva 2009/136, 31 straipsnio 1 dalies taikymo pagrįstumo turi būti atsižvelgiama į interneto vartotojus, kurie atitinkamas televizijos programas (jų dalį) gali nemokamai ir tiesiogiai stebėti internetu?

Ar Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 56 straipsnis turi būti aiškinamas kaip draudžiantis valstybėms narėms nustatyti privalomą įpareigojimą elektroninių ryšių tinklais neatlygintinai retransliuoti televizijos programą ūkio subjektams, tokiems kaip pareiškėjas, kai transliuotojas, kurio naudai nustatomas šis įpareigojimas, turi visas galimybes pats savo lėšomis transliuoti minėtas televizijos programas tuo pačiu tinklu?

Ar Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 56 straipsnis turi būti aiškinamas kaip draudžiantis valstybėms narėms nustatyti privalomą įpareigojimą elektroninių ryšių tinklais neatlygintinai retransliuoti televizijos programą ūkio subjektams, tokiems kaip pareiškėjas, kai šis įpareigojimas apimtų tik apie 6 proc. visų namų ūkių ir šie namų ūkiai turi galimybę minėtą televizijos programą stebėti naudojantis antžeminės transliacijos tinklu, internetu?

(Visą nutarties tekstą galite rasti paspaudę šią nuorodą).

ESTT 2019 m. gruodžio 11 d. sprendimu byloje TV Play AS prieš Lietuvos radijo ir televizijos komisiją, Nr. C-87/19, nusprendė:

1.      2002 m. kovo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/21/EB dėl elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų bendrosios reguliavimo sistemos (Pagrindų direktyva) 2 straipsnio m punktas turi būti aiškinamas taip, kad sąvoka „elektroninių ryšių tinklų teikimas“, kaip ji suprantama pagal šią nuostatą, neapima televizijos programų retransliavimo per tretiesiems asmenims priklausančius palydovinius tinklus veiklos.

2.      2002 m. kovo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/22/EB dėl universaliųjų paslaugų ir paslaugų gavėjų teisių, susijusių su elektroninių ryšių tinklais ir paslaugomis (Universaliųjų paslaugų direktyva), 31 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad ja valstybėms narėms nedraudžiama nustatyti privalomojo televizijos programos siuntimo įpareigojimo įmonėms, kurios per tretiesiems asmenims priklausančius palydovinius tinklus retransliuoja sąlyginės prieigos sistema apsaugotas televizijos programas ir siūlo savo klientams televizijos programų paketus.

3.      SESV 56 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad juo valstybėms narėms nedraudžiama nustatyti privalomojo nemokamo televizijos kanalo siuntimo įpareigojimo įmonėms, kurios per tretiesiems asmenims priklausančius palydovinius tinklus retransliuoja sąlyginės prieigos sistema apsaugotas televizijos programas ir siūlo savo klientams televizijos programų paketus, jeigu, pirma, šis privalomojo programų siuntimo įpareigojimas leidžia televizijos programų transliavimo visomis priemonėmis galutinių gavėjų dideliam skaičiui arba didelei procentinei daliai žiūrėti kanalą, kuriam taikomas minėtas įpareigojimas, ir, antra, atsižvelgiama į operatoriaus, kuriam nustatytas toks privalomojo programų siuntimo įpareigojimas, teikiamų paslaugų galutinių paslaugų gavėjų geografinį pasiskirstymą, aplinkybę, kad operatorius tokį kanalą retransliuoja nekoduotą, ir aplinkybę, kad šį kanalą galima žiūrėti nemokamai internetu ir per antžeminės televizijos tinklą, o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

(Visą sprendimo tekstą galite rasti paspaudę šią nuorodą).

LVAT galutinai ginčą išnagrinėjo 2020 m. gegužės 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1507-662/2020

(Visą nutarties tekstą galite peržiūrėti paspaudę šią nuorodą).

Dėl 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos 9 straipsnio 1 dalies,193 ir 287 straipsnių išaiškinimo

LVAT 2019 m. balandžio 10 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-3539-602/2019 nutarė kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu išaiškinti:

Ar 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos 9 straipsnio 1 dalis ir 193 straipsnis turi būti aiškinami taip, kad tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė nagrinėjamoje byloje, toks fizinis asmuo, kaip pareiškėjas negali būti pripažintas „savarankiškai“ vykdžiusiu nagrinėjamą (ekonominę) veiklą ir vienasmeniškai turi sumokėti pridėtinės vertės mokestį už ginčo tiekimus, t. y ar Direktyvos 2006/112/EB 9 straipsnio 1 dalies ir 193 straipsnio taikymo tikslais apmokestinamuoju asmeniu, atsakingu už ginčo prievoles, laikytina jungtinė veikla (jungtinės veiklos dalyviai kartu; nagrinėjamu atveju – pareiškėjas ir jo veiklos partneris kartu), kuri pagal nacionalinę teisę apmokestinamuoju asmeniu nelaikoma ir teisinio subjektiškumo neturi, o ne vien tik toks fizinis asmuo, kaip pareiškėjas?

Teigiamai atsakius į pirmą klausimą, – ar Direktyvos 2006/112/EB 193 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė nagrinėjamoje byloje, PVM moka jungtinės veiklos, kuri pagal nacionalinę teisę apmokestinamuoju asmeniu nelaikoma ir teisinio subjektiškumo neturi, dalyviai (nagrinėjamu atveju – pareiškėjas ir veiklos partneris) kiekvienas individualiai nuo kiekvieno jų gautos (gautinos, priklausančios) atlygio už apmokestinamus nekilnojamojo turto objektų tiekimus dalies? Ar Direktyvos 2006/112/EB 287 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad, tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė šioje byloje, šioje nuostatoje nurodyta metinė apyvarta nustatoma atsižvelgiant į visos jungtinės veiklos (bendrai jungtinės veiklos dalyvių gautas) pajamas?

(Visą nutarties tekstą galite rasti paspaudę šią nuorodą).

ESTT 2020 m. rugsėjo 16 d. sprendimu byloje XT prieš Valstybinę mokesčių inspekciją prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Nr. C-312/19, nusprendė:

2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos 9 straipsnio 1 dalis ir 193 straipsnis turi būti aiškinami taip, kad fizinis asmuo, su kitu fiziniu asmeniu pasirašęs jungtinės veiklos sutartį, sudarančią teisinio subjektiškumo neturinčią partnerystę, kuriai būdinga tai, kad pirmasis asmuo turi teisę veikti visų partnerių vardu, tačiau jis vienas ir savo vardu dalyvauja santykiuose su trečiaisiais asmenimis, kai vykdo šios partnerystės ekonominę veiklą sudarančius veiksmus, turi būti laikomas „apmokestinamuoju asmeniu“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2006/112 9 straipsnio 1 dalį, ir vieninteliu, privalančiu sumokėti mokėtiną pridėtinės vertės mokestį pagal šios direktyvos 193 straipsnį, nes jis veikia savo naudai arba kito asmens naudai kaip komisionierius, kaip tai suprantama pagal minėtos direktyvos 14 straipsnio 2 dalies c punktą ir 28 straipsnį.

(Visą sprendimo tekstą galite rasti paspaudę šią nuorodą).

LVAT galutinai ginčą išnagrinėjo 2020 m. gruožio 16 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1508-602/2020

(Visą nutarties tekstą galite peržiūrėti paspaudę šią nuorodą).

Dėl 2011 m. birželio 21 d. Tarybos direktyvos 2011/64/ES dėl akcizų, taikomų apdorotam tabakui, struktūros ir tarifų bei 1987 m. liepos 23 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2658/87 dėl tarifų ir statistinės nomenklatūros bei dėl Bendrojo muitų tarifo nuostatų išaiškinimo

LVAT 2019 m. rugsėjo 4 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-2408-662/2019 nutarė kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu išaiškinti:

Ar 2011 m. birželio 21 d. Tarybos direktyvos 2011/64/ES dėl akcizų, taikomų apdorotam tabakui, struktūros ir tarifų 2 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinama taip, kad vandens pypkių tabakas, koks yra nagrinėjamas šioje byloje (t. y. kurį sudaro tabakas (iki 24 proc.), cukraus sirupas, glicerinas, aromatinės medžiagos ir konservantas) laikytinas „iš dalies pagamintas ne iš tabako, bet iš kitų medžiagų“ šios nuostatos taikymo tikslais?

Ar Direktyvos 2011/64/ES 5 straipsnio 1 dalis, įskaitant atvejus, kai ji skaitoma kartu su šios direktyvos 2 straipsnio 2 dalimi, turi būti aiškinama taip, kad, kai skirtame rūkyti mišinyje – vandens pypkių tabake (nagrinėjamu atveju – ginčo produkte) – esantis tabakas atitinka Direktyvos 2011/64/ES 5 straipsnio 1 dalyje nurodytus kriterijus, visas toks mišinys laikytinas rūkomuoju tabaku, neatsižvelgiant į kitas jame esančias medžiagas?

Neigiamai atsakius į antrąjį klausimą, ar Direktyvos 2011/64/ES 2 straipsnio 2 dalis ir (ar) 5 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad rūkomuoju tabaku šios direktyvos taikymo tikslais laikomas visas toks, koks yra nagrinėjamas šioje byloje, ginčo produktas, pagamintas sumaišius susmulkintą tabaką su kitomis skystomis ir įprastai smulkiomis medžiagomis (cukraus sirupu, glicerinu, aromatinėmis medžiagomis ir konservantu)?

Neigiamai atsakius į antrąjį klausimus bei teigiamai atsakius į pirmąjį ir trečiąjį klausimą, ar 1987 m. liepos 23 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2658/87 dėl tarifų ir statistinės nomenklatūros bei dėl Bendrojo muitų tarifo, iš dalies pakeisto 2011 m. rugsėjo 27 d. Komisijos įgyvendinimo reglamentu (ES) Nr. 1006/2011, 2012 m. spalio 9 d. Komisijos įgyvendinimo reglamentu (ES) Nr. 927/2012, 2013 m. spalio 4 d. Komisijos įgyvendinimo reglamentu (ES) Nr. 1001/2013 ir 2014 m. spalio 16 d. Komisijos įgyvendinimo reglamentu (ES) NR. 1101/2014, I priede pateiktos Kombinuotosios nomenklatūros nuostatos dėl 2403 pozicijos turi būti aiškinamos taip, kad „tabako pakaitalais“ nelaikomos tokios vandens pypkių tabako sudedamosios medžiagos, kaip (1) cukraus sirupas, (2) aromatinės medžiagos ir (ar) (3) glicerinas?

 ESTT 2020 m. rugsėjo 16 d. spendimu byloje UAB "Skonis ir kvapas" prieš Muitinės departamentą prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Nr. C-674/19, nusprendė:

2011 m. birželio 21 d. Tarybos direktyvos 2011/64/ES dėl akcizų, taikomų apdorotam tabakui, struktūros ir tarifų 2 ir 5 straipsniai turi būti aiškinami taip, kad vandens pypkių tabakas, kurį sudaro tabakas (iki 24 %) ir kitos medžiagos, kaip cukraus sirupas, glicerinas, aromatinės medžiagos ir konservantas, turi būti laikomas „produktu, kuris yra iš dalies pagamintas ne iš tabako, bet iš kitų medžiagų“, ir „rūkomuoju tabaku“, kaip suprantama pagal šias nuostatas, todėl jis visas, kad ir kokios kitos medžiagos nei tabakas jį sudaro, turi būti laikomas rūkomuoju tabaku, apmokestinamu tabakui taikomu akcizu.

(Visą sprendimo tekstą galite rasti paspaudę šią nuorodą).

LVAT galutinai ginčą išnagrinėjo 2020 m. gruožio 16 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1502-662/2020

(Visą nutarties tekstą galite peržiūrėti paspaudę šią nuorodą).


 

 

 

Susisiekite

Tel. (0 5) 279 1005 
Mob.tel.: +370 655 22502
El. paštas: info@lvat.lt 
E. pristatymas elektroninio pristatymo dėžutės duomenys: pavadinimas – Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas; adresas – 188734870.

Darbo laikas
I-IV 8.00 – 17.00
V 8.00 – 15.45
Pietų pertrauka 12.00 – 12.45

Skundų ir prašymų priėmimo raštinėje laikas:

Pirmadienis 8.00 - 17.00
Antradienis 8.00 - 17.00
Trečiadienis 8.00 - 17.00
Ketvirtadienis 8.00 - 17.00
Penktadienis 8.00 - 15.45

Pirmadieniais ir trečiadieniais nuo 17.00 iki 17.30 teisme priimami iš anksto užsiregistravusių asmenų prašymai ir skundai.

Švenčių dienų išvakarėse darbo dienos trukmė sutrumpinama 1 valanda.

LVAT Facebook svetainėLVAT Youtube puslapisLVAT LinkedIn

Naujienų prenumerata