Naujienos

Autorė: Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėja Rasa Ragulskytė-Markovienė

Įprasta manyti, kad, kilus ginčui su valstybės ar savivaldybės institucija, galutinį atsakymą gali pateikti tik teismas. Viena šalis kreipiasi, siekdama apginti savo teises, kita gina priimto sprendimo teisėtumą, o teisėjas, išnagrinėjęs argumentus, nusprendžia, kuri iš jų teisi. Tačiau ar kiekvienam ginčui išspręsti būtinas teismo sprendimas? Ar visuomet pakanka nustatyti, kas teisus, o kas klydo?

Šie klausimai ypač svarbūs kalbant apie administracinius ginčus, kuriuose susiduria žmogaus interesai ir viešąjį administravimą vykdančių institucijų sprendimai. Nors tokie ginčai turi savitų ypatumų, jie taip pat gali būti sprendžiami dialogo, tarpusavio supratimo ir kompromiso būdu.

Būtent čia atsiskleidžia mediacijos reikšmė. Tai nėra vien alternatyva įprastam teismo procesui. Mediaciją galima vertinti ir kaip kitokio santykio tarp žmogaus ir valstybės išraišką – galimybę ne tik išspręsti konkretų nesutarimą, bet ir stiprinti pasitikėjimą viešuoju administravimu.

Kai ginčas nėra vien teisės klausimas

Administraciniai ginčai dažnai kyla dėl konkrečių institucijų sprendimų: atsisakymo suteikti leidimą, skirti paramą, priimti prašymą ar pripažinti tam tikrą teisę. Teisiniu požiūriu pagrindinis klausimas tokiose bylose paprastai yra tai, ar institucija veikė teisėtai.

Tačiau už kiekvieno tokio ginčo slypi ir praktinė žmogaus situacija. Jam svarbu ne vien tai, ar priimtas sprendimas atitinka teisės aktų reikalavimus, bet ir tai, kaip greitai bus išspręsta problema, ar jis galės tęsti suplanuotą veiklą, ar patirs papildomų išlaidų ir ar apskritai bus išgirstas.

Teismo procesas pirmiausia skirtas teisiniam ginčo įvertinimui. Tuo tarpu mediacija suteikia galimybę pažvelgti plačiau – išsiaiškinti tikruosius šalių interesus, nesutarimo priežastis ir ieškoti abiem pusėms priimtino, teisėto sprendimo.

Pavyzdžiui, žmogui ginčijant institucijos sprendimą, jo tikslas nebūtinai yra pasiekti formalų to sprendimo panaikinimą. Kartais jam svarbiausia gauti aiškų paaiškinimą, sulaukti pakartotinio prašymo įvertinimo arba rasti kitą teisės aktų leidžiamą būdą problemai išspręsti. Tokiais atvejais dialogas gali būti naudingesnis už ilgą teisinį ginčą.

Ar valstybės institucija gali ieškoti kompromiso?

Viena esminių administracinių ginčų mediacijos ypatybių yra ta, kad ginčo šalys nėra visiškai lygiavertėje padėtyje. Vienoje pusėje dažnai yra žmogus ar verslo subjektas, kitoje – viešojo administravimo institucija, turinti įstatymų suteiktus įgaliojimus. Kitaip nei privatūs asmenys, kurie paprastai gali laisvai susitarti dėl savo teisių ir pareigų, valstybės institucijos privalo veikti tik pagal joms suteiktą kompetenciją. Jos negali sudaryti bet kokio kompromiso vien todėl, kad jis būtų patogus ar priimtinas abiem šalims. Tai svarbi riba, kurios mediacija negali peržengti.

Lietuvos administracinių bylų teisenos įstatymasnumato galimybę ginčo šalims sudaryti taikos sutartį, tačiau kartu nustato ir atvejus, kai tokia sutartis negalima. Pavyzdžiui, taikos sutartimi negali būti išspręsti ginčai dėl norminių administracinių aktų teisėtumo. Tam tikri apribojimai taikomi ir rinkimų bei referendumų srityje, taip pat kitoms įstatyme nurodytoms bylų kategorijoms. Šie apribojimai nėra atsitiktiniai. Jie skirti užtikrinti, kad susitarimu nebūtų pažeistas viešasis interesas, imperatyvios teisės normos ar kitų asmenų teisės.

Vis dėlto būtina skirti du dalykus: institucijos pareigą laikytis įstatymo ir jos galimybę ieškoti teisėtų būdų ginčui išspręsti. Viešojo administravimo institucija neturėtų suvokti kiekvieno ginčo kaip kovos, kurioje būtina bet kokia kaina apginti anksčiau priimtą sprendimą. Institucijos tikslas turėtų būti užtikrinti teisėtą, pagrįstą ir žmogaus teises gerbiantį administravimą bei atkurti teisinę taiką.

Kodėl mediacija vis dar nėra savaime suprantamas pasirinkimas?

Vien teisinės galimybės susitarti nepakanka, kad susitarimai taptų įprasta ginčų sprendimo praktika. Administraciniuose ginčuose išlieka kelios reikšmingos kliūtys.

Pirmiausia – pačių viešojo administravimo institucijų pasirengimas. Ne visuomet aišku, kuris institucijos atstovas turi įgaliojimus derėtis, kokiose ribose jis gali siūlyti kompromisą ir kas turėtų prisiimti atsakomybę už galutinį susitarimą. Šis neapibrėžtumas gali skatinti atsargumą. Institucijos atstovui kartais atrodo saugiau sulaukti teismo sprendimo, negu pačiam dalyvauti ieškant kompromiso. Taip atsakomybė už problemos išsprendimą faktiškai perkeliama teismui.

Kitas svarbus klausimas – galimybė baigti ginčą taikos sutartimi ir tokios sutarties patvirtinimo procedūra. Susitarimas turi būti ne tik priimtinas šalims, bet ir teisiškai tinkamai įformintas. Jeigu jo sudarymo bei patvirtinimo tvarka sudėtinga ar nepakankamai aiški, tai gali mažinti šalių motyvaciją rinktis taikų ginčo sprendimą.

Galiausiai reikšmės turi ir požiūris į pačią mediaciją. Visuomenėje kompromisas kartais suprantamas kaip nuolaida, o valstybės institucijų veikloje – net kaip silpnumo ar ankstesnės klaidos pripažinimas.

Tačiau gebėjimas peržiūrėti savo poziciją, įsiklausyti į argumentus ir ieškoti teisėto susitarimo veikiau rodo institucijos brandą, o ne jos silpnumą. Tai taip pat pagarbos kitiems ženklas, kai prisiimama atsakomybė už savo priimtus sprendimus, neperkeliant šios naštos kitiems.

Mediacijos vertė – ne tik sutaupytas laikas

Kalbant apie mediacijos privalumus, dažnai pirmiausia pabrėžiamas galimas teismo darbo krūvio mažėjimas. Iš tiesų kiekvienas taikiai išspręstas ginčas gali reikšti viena byla mažiau, trumpesnį procesą ir mažesnes išlaidas jo dalyviams.

Tačiau būtų pernelyg siaura mediacijos naudą vertinti vien pagal tai, kiek bylų ji padeda užbaigti. Vienas svarbiausių jos privalumų yra galimybė pačioms šalims dalyvauti, ieškant tinkamo sprendimo. Teismo procese galutinį sprendimą priima teisėjas, o mediacijoje šalys, padedamos nešališko mediatoriaus, ieško tokio rezultato, kuriam galėtų pritarti. Šis skirtumas svarbus ir psichologiniu, ir instituciniu požiūriu. Žmogui, kuris jaučiasi neišgirstas ar nesuprastas valstybės institucijos, galimybė tiesiogiai išsakyti savo argumentus gali būti reikšminga net ir tada, kai ne visi jo reikalavimai patenkinami.

Mediacija taip pat sudaro sąlygas ieškoti lankstesnių sprendimų, kiek tai leidžia teisės aktai. Ji gali padėti šalims geriau suprasti viena kitos pozicijas, išvengti nereikalingo konflikto eskalavimo ir išsaugoti konstruktyvius santykius ateityje. Svarbu ir tai, kad mediacijos metu pasiektas susitarimas gali prisidėti prie tvaresnio ginčo išsprendimo. Kai abi šalys dalyvauja formuojant rezultatą, atsiranda daugiau prielaidų jį priimti kaip pagrįstą ir sąžiningą.

Vis dėlto mediacija neturėtų būti laikoma universaliu atsakymu į kiekvieną ginčą. Yra bylų, kuriose būtinas autoritetingas teismo išaiškinimas, svarbu suformuoti teismų praktiką arba apsaugoti viešąjį interesą. Todėl mediacijos plėtra neturi reikšti siekio bet kokia kaina išvengti teisminio nagrinėjimo.

Teisingumas – ne visuomet vien teismo sprendimas

Administracinė justicija atlieka ypatingą vaidmenį demokratinėje teisinėje valstybėje. Ji užtikrina, kad viešoji valdžia veiktų teisėtai, o žmogus turėtų veiksmingas galimybes ginti savo teises. Tačiau veiksminga teisių gynyba neturėtų būti tapatinama vien su galimybe kreiptis į teismą. Ji taip pat apima valstybės gebėjimą išgirsti žmogų, laiku reaguoti į kilusį nesutarimą ir, kai tai įmanoma, išspręsti problemą be ilgo teisminio proceso.

Mediacija šiuo požiūriu gali būti svarbi brandesnio viešojo administravimo dalis. Ji primena, kad, net ir kilus teisiniam ginčui, valstybės institucija ir žmogus nebūtinai turi likti priešingose pozicijoje. Teismas ir toliau išlieka būtinas nepriklausomas teisių gynimo garantas. Tačiau ne kiekvienas konfliktas turi pasiekti stadiją, kurioje vienintelis galimas atsakymas yra teismo sprendimas.

Brandžios teisinės valstybės stiprybė pasireiškia ne tik gebėjimu teisingai išspręsti ginčą, bet ir gebėjimu sudaryti sąlygas pabaigti jį taikiu susitarimu –užtikrinant teisėtumą, teisingumą ir pagarbą kiekvienai ginčo šaliai.

Teisėja Rasa Ragulskytė-Markovienė šį pranešimą skaitė Lietuvos Respublikos Seime vykusioje konferencijoje „Teisminė mediacija Lietuvoje: kartu kuriant veiksmingą su(si)taikymo kultūrą“. Konferencijos vaizdo įrašą galima peržiūrėti „Youtube“ kanale „Atviras Seimas“.