Naujienos

Kreipimaisi į Konstitucinį Teismą: jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT) 2024 m. spalio 2 d. priimta nutartimi kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Farmacijos įstatymo 17 straipsnio 13 dalis, kuria sveikatos apsaugos ministrui pavesta nustatyti kitus reikalavimus, susijusius su lygiagrečiu importu, ir kitas lygiagretaus importo leidimo turėtojo pareigas, kartu nustatant ir tokio leidimo galiojimo panaikinimo pagrindus, neprieštarauja konstitucinio teisinės valstybės principo apimamam teisės aktų hierarchijos imperatyvui, Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 46 straipsnio 1 daliai.

Šis klausimas kilo LVAT išplėstinei teisėjų kolegijai, nagrinėjančiai norminę bylą dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2007 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-228 „Dėl Vaistinių preparatų lygiagretaus importo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Vaistinių preparatų lygiagretaus importo taisyklių 42.4 papunkčio atitikties konstituciniam teisinės valstybės principui ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 4 punktui.

Pagal Vaistinių preparatų lygiagretaus importo taisyklių 42.4 papunktį Valstybinės vaistų kontrolės tarnyba panaikina lygiagretaus importo leidimo galiojimą, jei išdavus lygiagretaus importo leidimą lygiagrečiai importuojamas vaistinis preparatas per 3 metus netiekiamas rinkai arba jei 3 metus iš eilės nėra lygiagrečiai importuojamo vaistinio preparato, kuris jau buvo tiektas rinkai.

Išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, jog tokiu būdu poįstatyminiame teisės akte yra nustatomos esminės ūkinės veiklos – farmacijos veiklos – sąlygos ir tai prilygsta asmens ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos ribojimui. Išplėstinė teisėjų kolegija, įvertinusi šio teisinio reguliavimo pobūdį ir įtaką asmens ūkinės veiklos laisvei, sprendė, kad šios ūkinės veiklos reguliavimas, apimantis ribojimus ja užsiimti (lygiagretaus importo leidimo galiojimo panaikinimo pagrindus), pagal Konstituciją ir oficialiąją konstitucinę doktriną turėtų būti įtvirtintas įstatyme, o ne poįstatyminiame teisės akte, kurį tvirtina ministras.

Taigi Farmacijos įstatymo 17 straipsnio 13 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas tiek, kiek juo leidžiama sveikatos apsaugos ministrui nustatyti kitas lygiagretaus importo leidimo turėtojo pareigas, de facto reiškiančias lygiagretaus importo leidimo, reikalingo užsiimti ūkine veikla, galiojimo panaikinimo pagrindus, neišplaukiančius iš Farmacijos įstatymo reikalavimų, neatitinka konstitucinių ūkinės veiklos laisvės ribojimų pagrindų ir prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui. Išplėstinės teisėjų kolegijos manymu, nepaisydamas konstitucinio draudimo esmines ūkinės veiklos laisvės ribojimo sąlygas įtvirtinti įstatyme, įstatymų leidėjas kartu pažeidė ir Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą nuostatą, kad valdžios galias riboja Konstitucija.

Dėl šių priežasčių išplėstinė teisėjų kolegija padarė išvadą, jog privalu išsiaiškinti, ar Farmacijos įstatymo 17 straipsnio 13 dalyje įtvirtintas reguliavimas yra konstituciškai pagrįstas.

Administracinė byla Nr. eI-10-525/2024.