Naujienos

Valstybinės kalbos vartojimo reglamentavimas: Valstybinės kalbos įstatymo nuostatos dėl viešųjų užrašų negali būti aiškinamos izoliuotai ir absoliučiai, kaip visais atvejais draudžiančios greta valstybinės kalbos pateikti informaciją kita kalba.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT) rugsėjo 2 d. išnagrinėjo ginčą dėl Valstybinės kalbos inspekcijos (Inspekcija) nurodymo, kuriuo Vilniaus rajono savivaldybės meras (Meras) buvo įpareigotas užtikrinti, kad Bieliškių ir Ažulaukės kaimus žymintys viešieji užrašai būtų tik valstybine kalba. Inspekcija nurodyme nustatė, kad ant kaimus žyminčių lentų (lentelių) yra užrašyti pavadinimai dviem kalbomis, t. y. valstybine (lietuvių) kalba ir užsienio (lenkų) kalba, o tai, Inspekcijos vertinimu, pažeidžia Valstybinės kalbos įstatymo 14 ir 17 straipsnių reikalavimus.

Lietuvos administracinių ginčų komisija, išnagrinėjusi Mero skundą, konstatavo, kad Inspekcijos nurodymas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, todėl jis yra naikintinas. Regionų administracinis teismas pritarė ginčų komisijos išvadai, kad Inspekcija situaciją vertino formaliai, ir nurodė, kad Inspekcija nepagrįstai Valstybinės kalbos įstatymo 17 straipsnio nuostatą aiškino kaip įtvirtinančią, kad visi viešieji užrašai privalo būti tik valstybine kalba, o kitų kalbų vartojimas greta valstybinės kalbos leidžiamas tik šio įstatymo 18 straipsnyje nustatytu atveju.

LVAT, vadovaudamasis Valstybinės kalbos įstatymo nuostatomis ir Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK) išaiškinimais, taip pat ankstesne LVAT praktika (be kita ko, LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2024 m. gruodžio 18 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-1207-1188/2024), nustatė, kad ant ginčo lentų (lentelių) užrašyti kaimų pavadinimai yra viešieji užrašai, nes viešaisiais užrašais laikoma rašytinė informacija, esanti viešojoje erdvėje ir (arba) skirta visuomenei informuoti. Atsižvelgiant į tai, ginčo užrašams yra taikomos ne tik Valstybinės kalbos įstatymo 14 straipsnio nuostatos dėl vietovardžių rašymo, bet ir šio įstatymo 17 straipsnio nuostatos dėl viešųjų užrašų rašymo. Šioje byloje nenustatyta, kad kaimų pavadinimai lietuvių kalba buvo užrašyti netaisyklingai.

LVAT išaiškino, kad Valstybines kalbos įstatymo nuostatos negali būti aiškinamos atsietai nuo kitų valstybinės kalbos vartojimą reguliuojančių teisės aktų. VLKK nustatytose taisyklėse numatyta, kad tarptautinio bendravimo reikmėms, be kita ko, transporto srityje, viešoji informacija greta valstybinės kalbos gali būti pateikiama ir užsienio kalbomis, jeigu ji nėra išsamesnė, o jos formatas nėra didesnis už tekstą valstybine kalba. Šiuo atveju Inspekcija priėmė nurodymą, neišsiaiškinusi visų teisiškai reikšmingų aplinkybių, t. y. aplinkybių, kodėl ginčo užrašai buvo užrašyti ir lenkų kalba, ar šie užrašai gali būti pripažinti svarbia informacija, skirta bendrauti transporte, ar ginčo užrašai atitinka tokiems užrašams užsienio kalba nustatytus reikalavimus, ir kt.

Šioje byloje LVAT teisėjų kolegija koncentravosi į tai, kad Inspekcija neįvykdė pareigos individuliai įvertinti nagrinėjamą situaciją, tokiais savo veiksmais neužtikrindama objektyvaus visų reikšmingų aplinkybių nustatymo ir įvertinimo pagal joms sistemiškai taikytinus teisės aktus. Dėl to inspekcijos nurodymas yra nepagrįstas ir neteisėtas.

Administracinė byla Nr. A-602-520/2026