Naujienos

Autorius: Paulius Žeimys, Lietuvos vyriausiojo arministracinio teismo pirmininkės padėjėjas ryšiams su žiniasklaida ir visuomene

Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) sprendimai dažnai vertinami per labai supaprastintą prizmę – ar pareiškėjas laimėjo bylą, ar valstybė pripažinta pažeidusi Konvenciją. Tačiau kartais reikšmingiausia sprendimo dalis slypi ne galutiniame rezultate, o tame, kaip EŽTT įvertina nacionalinių teismų praktiką. Būtent taip nutiko byloje Skrebytė prieš Lietuvą, kurioje EŽTT sprendimą paskelbė šių metų balandį.

Nors EŽTT šioje byloje pareiškėjos skundo iš esmės nenagrinėjo ir pripažino jį nepriimtinu dėl neišnaudotų nacionalinių teisinės gynybos priemonių, pats sprendimas tapo itin stipriu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (LVAT) praktikos įvertinimu žmogaus teisių apsaugos srityje.

Šios bylos esmė buvo labai žmogiška. Asmuo įsigijo žemės sklypą remdamasis oficialiais valstybės registrais ir notaro patvirtintais dokumentais. Tik vėliau paaiškėjo, kad didelė dalis šio sklypo patenka į nacionalinės reikšmės miško teritoriją, kuriai taikomi griežti naudojimo apribojimai. Kitaip tariant, žmogus atsidūrė situacijoje, kurią sukūrė ne jo paties veiksmai, o skirtingų valstybės institucijų klaidos, registrų nesuderinamumas ir netikslūs duomenys. Ir būtent čia EŽTT itin aiškiai atsigręžė į LVAT praktiką.

Pirmasis ir svarbiausias Strasbūro teismo išskirtas principas – valstybės institucijų klaidų riziką turi prisiimti pati valstybė, o ne sąžiningai veikęs žmogus. EŽTT pažymėjo, kad LVAT šį principą savo jurisprudencijoje taiko nuosekliai ir pakartotinai. Tai iš esmės reiškia labai aiškią žmogaus teisių apsaugos logiką: žmogus neturi tapti sistemos klaidų įkaitu vien dėl to, kad pasitikėjo oficialiais valstybės duomenimis.

Antrasis itin svarbus aspektas – LVAT praktikoje pripažįstama, kad sąžiningai veikęs asmuo negali būti vertinamas griežčiau nei pati valstybė. EŽTT akcentavo, jog LVAT yra suformavęs praktiką, kad žmogui negali būti keliami didesni informuotumo ar rūpestingumo standartai nei institucijoms, kurios pačios administruoja registrus, planavimo dokumentus ar kitus oficialius duomenis. Ši mintis turi labai didelę reikšmę modernioje valstybėje, kurioje žmonės kasdien remiasi oficialia informacija – nuo nekilnojamojo turto registrų iki teritorijų planavimo sprendimų.

Trečiasis svarbus momentas – EŽTT itin pozityviai įvertino tai, kad LVAT praktikoje žalos atlyginimas gali būti priteisiamas net ir tais atvejais, kai konkretus institucijos sprendimas nėra formaliai panaikintas. Tai labai reikšminga žmogaus teisių apsaugai praktikoje. Dažnai institucijų klaidos paaiškėja tik po daugelio metų, kai pats administracinis sprendimas jau nebegali būti ginčijamas arba jo panaikinimas nebeturėtų realios prasmės. LVAT praktika leidžia tokiomis aplinkybėmis koncentruotis ne į formalų sprendimo statusą, o į realią žmogaus patirtą žalą.

Ketvirtasis aspektas – EŽTT tiesiogiai pripažino, kad Lietuvoje egzistuoja veiksminga teisinės gynybos priemonė tokiems ginčams spręsti. Strasbūro teismas aiškiai nurodė, jog galimybė kreiptis į administracinius teismus dėl žalos atlyginimo pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį nėra teorinė ar deklaratyvi. Priešingai – ji veiksminga tiek teoriškai, tiek praktiškai būtent dėl susiformavusios LVAT jurisprudencijos.

Tai, ko gero, ir yra svarbiausia šios EŽTT nutarties žinutė. Žmogaus teisių apsauga neprasideda Strasbūre. Ji pirmiausia turi veikti nacionaliniuose teismuose. Ir šiuo atveju EŽTT iš esmės pasakė, kad Lietuvos administraciniai teismai jau yra suformavę praktiką, kuri leidžia efektyviai ginti žmogų nuo valstybės institucijų klaidų pasekmių.

Tokie EŽTT vertinimai svarbūs ne tik konkrečiai bylai. Jie rodo platesnį pasitikėjimą nacionalinių teismų gebėjimu užtikrinti Konvencijoje įtvirtintas teises. O kartu – ir tai, kad žmogaus teisių standartai šiandien vis dažniau kuriami ne vien tarptautiniuose teismuose, bet kasdienėje nacionalinių teismų praktikoje.