Naujienos

Praeitą mėnesį Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT) atmetė skundą byloje Miliūtė ir Danauskienė prieš Lietuvą, susijusį su žurnalisčių siekiu gauti Vyriausybės pasitarimo garso įrašą. Viešojoje erdvėje tokia žinia gali nuskambėti dviprasmiškai – tarsi pareiškėjos būtų „pralaimėjusios“ Strasbūre. Tačiau toks vertinimas būtų pernelyg paviršutiniškas. Šis sprendimas visų pirma yra svarbus signalas apie Lietuvos teismų sistemos brandą. Jis rodo, kad pareiškėjų teisės buvo sėkmingai apgintos Lietuvoje.

Europos žmogaus teisių apsaugos sistema grindžiama subsidiarumo principu. Tai reiškia, kad pagrindinė atsakomybė už žmogaus teisių apsaugą tenka ne Strasbūrui, o pačioms valstybėms. EŽTT nėra ketvirtoji instancija, skirta iš naujo vertinti kiekvieną nacionalinių teismų išnagrinėtą bylą. Anot Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (LVAT) pirmininkės Skirgailės Žalimienės, šio tarptautinio teismo vaidmuo – įsikišti tada, kai nacionalinė sistema nesugeba veiksmingai apginti Europos žmogaus teisių konvencijoje įtvirtintų teisių.

„EŽTT sprendimas atmesti skundą ne visada reiškia pareiškėjo nesėkmę. Kartais jis reiškia visai ką kita – kad žmogaus teisės buvo veiksmingai apgintos dar nacionaliniu lygmeniu“,– teigia S. Žalimienė.

Šios išvados buvo prieita ir šių metų balandį, kai EŽTT nepriimtina paskelbė bylą Skrebytė prieš Lietuvą. Tuomet EŽTT pažymėjo, kad Lietuvoje egzistuoja veiksminga teisinės gynybos priemonė administraciniuose teismuose, leidžianti asmeniui reikalauti žalos atlyginimo dėl valstybės institucijų klaidų, tačiau pareiškėja toje byloje ta teisinės gynybos priemone nepasinaudojo. Svarbu ir tai, kad toje byloje EŽTT apibūdino LVAT praktiką kaip nuosekliai ginančią sąžiningai veikiančio žmogaus interesus.

EŽTT sprendime byloje Miliūtė ir Danauskienė prieš Lietuvą taip pat konstatavo, kad kreipimasis į administracinius teismus yra veiksminga teisinės gynybos priemonė. Šioje byloje pareiškėjos tokia priemone pasinaudojo ir pasiekė tai, kad jų teisės gauti ir skleisti informaciją pažeidimas buvo nustatytas ir ši teisė buvo apginta Lietuvoje, todėl EŽTT neturi nagrinėti šios bylos iš esmės ir nustatyti žmogaus teisių pažeidimų.

Pareiškėjos šioje byloje teigė, kad buvo pažeista jų teisė gauti informaciją, kai joms nebuvo suteiktas Vyriausybės pasitarimo garso įrašas. Išnagrinėjęs pareiškėjų skundą LVAT pripažino, kad Vyriausybės kanceliarija, atsisakydama pateikti informaciją apie Vyriausybės pasitarimą, buvusią garso įraše, pažeidė pareiškėjų teisę gauti, rinkti ir skleisti informaciją, t. y. priėmė pareiškėjoms palankų sprendimą. Teismas pripažino, kad Vyriausybės kanceliarijos atsisakymas pateikti 2018 m. spalio 3 d. Vyriausybės pasitarimo garso įrašą pažeidė žurnalisčių teisę gauti, rinkti ir skleisti informaciją. Kartu teismas konstatavo, kad tuo metu, kai žurnalistės pateikė prašymą, Vyriausybės kanceliarija disponavo garso įrašu, todėl pagal įstatymą turėjo galimybę per vieną darbo dieną sudaryti galimybę su juo susipažinti. Vyriausybės argumentas, kad pakako pateikti tik pasitarimo protokolą, buvo atmestas. LVAT pažymėjo, kad protokolas buvo labai lakoniškas ir neinformatyvus, todėl neužtikrino žurnalisčių teisės gauti prašomą informaciją apie tai, kokios diskusijos ir argumentai lėmė priimtą sprendimą.

LVAT pirmininkė S. Žalimienė primena, kad galiausiai buvo konstatuota, jog Vyriausybės kanceliarija nepateikė jokių įrodymų, jog atsisakymas atskleisti garso įrašą buvo būtinas pagal įstatymus ar demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises ar kitas Konstitucijoje saugomas vertybes. Tad įvertinęs šias LVAT išvadas, EŽTT pareiškimą pripažino nepriimtinu.

Ši byla administracinei justicijai reikšminga ir platesniame kontekste. Ji rodo, kad teismo konstatuotas žmogaus teisių pažeidimas nėra vien formalus ar simbolinis. Konkrečiomis aplinkybėmis toks pripažinimas gali būti reikšminga veiksmingos teisinės gynybos dalis.

Pareiškėjos EŽTT byloje taip pat teigė, kad, ištrynus jų prašytą Vyriausybės pasitarimo garso įrašą, teisinės gynybos priemonė būtų veiksminga tik jei būtų užtikrinta, kad asmenys, atsakingi už garso įrašo ištrynimą, būtų patraukti atsakomybėn. Lietuvos bendrosios kompetencijos teismai, nagrinėdami pareiškėjų skundus, nenustatė administracinio nusižengimo požymių, o Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas atsisakė nagrinėti jų individualų skundą dėl Administracinių nusižengimų kodekso atitinkamo straipsnio atitikties Konstitucijai.

Tačiau šioje byloje EŽTT, įvertinęs nacionalinį teisinį reguliavimą ir Lietuvos bendrosios kompetencijos teismų sprendimus, sutiko su išvada, kad Vyriausybės kanceliarija veikė pagal tuo metu galiojusius teisės aktus, o ne pagal atskirų pareigūnų sprendimus. EŽTT konstatavo, kad atsisakymas pateikti garso įrašą ir vėlesnis jo ištrynimas buvo susiję su tuo metu galiojusiu teisiniu reguliavimu ir susiklosčiusia praktika. Mažiau nei po mėnesio Vyriausybė pateikė teisės aktų pakeitimus, kuriais buvo numatyta įrašyti bei viešai transliuoti Vyriausybės pasitarimus ir posėdžius. Todėl EŽTT nusprendė, kad šiomis aplinkybėmis teisė į veiksmingą teisinės gynybos priemonę neapėmė pareigūnų asmeninės atsakomybės pagal Administracinių nusižengimų kodeksą.

Vertinant šio EŽTT sprendimo reikšmę Lietuvai, svarbu pažymėti, kad jo priėmimo metu Lietuvos teisinis reguliavimas jau buvo pakeistas taip, kad numatytų platesnę teisės gauti ir skleisti informaciją apsaugą. Pareiškėjų skundus dėl ankstesnio reguliavimo taikymo padarinių galima vertinti kaip vieną iš veiksnių, paskatinusių teisėkūros pokyčius. Nors administraciniai teismai negalėjo pakeisti tuo metu galiojusio teisinio reguliavimo, jie užtikrino veiksmingą pareiškėjų teisių apsaugą. O EŽTT sprendimas atmesti pareiškėjų skundą parodo administracinės justicijos reikšmę užtikrinant veiksmingą žmogaus teisių apsaugą nacionaliniu lygmeniu.