Naujienos

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT) 2026 m. spalio 7 d. nutarė kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (ESTT) su prašymu priimti prejudicinį sprendimą dėl Tarybos direktyvos 2006/112/EB (PVM direktyva) nuostatų aiškinimo taikant sandorių neapmokestinimą PVM, kai prekės faktiškai eksportuotos už Bendrijos ribų, o jų išgabenimo užsakymo ir transporto paslaugų apmokėjimo grandinėje dalyvavo tretieji asmenys.

Byloje nagrinėjant mokestinį ginčą šalys nesutaria dėl aplinkybės, ar prekės į paskirties vietą už Bendrijos ribų buvo išsiųstos / išgabentos pirkėjo vardu, kaip ši formuluotė vartojama PVM direktyvos 146 straipsnio 1 dalies b punkte, arba pirkėjo užsakymu, kaip ši formuluotė vartojama nurodytą ES teisės nuostatą nacionalinėje teisėje įgyvendinančioje PVM įstatymo 41 straipsnio 2 dalyje.

Mokesčių administratorius byloje laikosi pozicijos, kad vežėjams (transporto bendrovėms) išgabenus prekes iš ES teritorijos ne tiesioginiu paties pirkėjo, bet trečiųjų asmenų šiems vežėjams pateiktu ir apmokėtu užsakymu, tokių sandorių neapmokestinimo PVM sąlygos nėra įvykdytos, todėl prekių tiekėjui, t. y. pardavėjui (nagrinėjamos administracinės bylos pareiškėjui), tenka pareiga sumokėti PVM Bendrijos viduje – tiekimo valstybėje narėje.

Vis dėlto mokesčių administratorius atskirai nevertino pirkėjo teisės disponuoti ginčo prekėmis kaip savininkui iki pat jų išgabenimo į paskirties vietą už Bendrijos ribų momento, o  kilus mokestiniam ginčui pareiškėjas (prekių tiekėjas) pateikė pirkėjo rašytinį patvirtinimą, kuriame nurodyta, kad pirkėjas organizavo ir faktiškai užsakė prekių pervežimus iš Lietuvos Respublikos už ES ribų, pateikdamas tiesioginius žodinius užsakymus tretiesiems asmenims, kurie tarpininkavimo pagrindu pasitelkė konkrečius vežėjus.

LVAT išplėstinė teisėjų kolegija Teisingumo Teismui pateikė klausimus:

• ar PVM direktyvos 146 straipsnio 1 dalies b punktas turi būti aiškinamas taip, kad trečiųjų asmenų dalyvavimas organizuojant ir vykdant prekių išsiuntimą / išgabenimą į paskirties vietą už Bendrijos ribų yra ta esminė (materiali) sąlyga, kuri gali paneigti teisę į šioje nuostatoje įtvirtintą eksporto sandorių neapmokestinimą PVM, kai neginčijamai yra nustatyta, kad tos prekės faktiškai buvo išgabentos iš Bendrijos teritorijos, ir kompetentinga mokesčių institucija neneigia, kad iki šių prekių išgabenimo už Bendrijos ribų momento pirkėjas jomis disponavo kaip savininkas; ar tokiomis aplinkybėmis, kai prekės į paskirties vietą už Bendrijos ribų buvo išvežtos kitų asmenų (t. y. transporto paslaugas teikiančių vežėjų), kurių paslaugas užsakė ir už jas apmokėjo tretieji asmenys, pagal minėtą nuostatą sandorių neapmokestinimo PVM tikslu yra laikoma, jog prekės į paskirties vietą už Bendrijos ribų išgabentos jas įsigijusio asmens (pirkėjo) vardu;
• ar PVM direktyvos 146 straipsnio 1 dalies b punktas turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį draudžiama tiekimo valstybės narės kompetentingoms institucijoms atsisakyti taikyti šioje nuostatoje numatytą neapmokestinimą ir įpareigoti tiekėją (pardavėją), kuris veikė sąžiningai, a posteriori sumokėti PVM Bendrijos viduje (tiekimo valstybėje), jeigu vėliau nustatoma, kad prekių išgabenimo į paskirties vietą už Bendrijos ribų momentu pirkėjas jomis nedisponavo kaip savininkas, kaip tai suprantama pagal PVM direktyvos 14 straipsnio 1 dalį, ir / ar šios prekės už Bendrijos ribų buvo išgabentos ne jas įsigijusio asmens (pirkėjo) vardu (užsakymu), tiekėjui (pardavėjui) to nežinant?

Nagrinėjama administracinė byla sustabdyta iki bus gautas Europos Sąjungos Teisingumo Teismo prejudicinis sprendimas.

Administracinė byla Nr. eA-104-789/2026